Vienoje klasėje gali sėdėti to paties amžiaus vaikai, kurių ūgis skiriasi gana akivaizdžiai. Vienam stalas atrodo kaip tik, kitam tenka kelti pečius, o trečio vaiko kojos vos siekia grindis. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti smulkmena, tačiau prie tokios darbo vietos mokinys praleidžia nemažą dienos dalį. Rašo, skaito, piešia, atlieka užduotis ir kartais sėdi kelias pamokas iš eilės.

Todėl klasės baldų pasirinkimas neturėtų prasidėti nuo klausimo, kaip sutalpinti kuo daugiau stalų. Daug naudingiau įvertinti pačius vaikus ir tai, kaip jų poreikiai keisis per mokslo metus. Patogi klasė nėra ta, kuri gražiai atrodo tuščia. Ji turi veikti tada, kai joje susėda dvidešimt ar daugiau skirtingo ūgio mokinių.

Vienodas amžius dar nereiškia vienodo ūgio

Pradinėje mokykloje skirtumai kartais tampa matomi labai greitai. Rugsėjį tinkamai parinkta vieta pavasarį jau gali būti nebe tokia patogi, nes vaikai auga nevienodu tempu. Vyresnėse klasėse situacija dar ryškesnė.

Per žemas stalas verčia vaiką lenktis, o per aukštas gali skatinti kelti pečius ir nepatogiai laikyti rankas. Netinkama kėdė irgi greitai pasijunta. Jeigu pėdos neturi atramos, vaikas pradeda keisti sėdėjimo padėtį, sukinėtis ar ieškoti patogesnės pozos.

Tėvai tokį elgesį kartais palaiko paprastu nenoru ramiai sėdėti. Mokytojas gali matyti išsiblaškiusį mokinį, nors dalį diskomforto sukelia pati darbo vieta. Dėl šios priežasties verta vertinti ne klasę kaip vientisą patalpą, o kiekvieno mokinio santykį su stalu ir kėde.

Patogumą galima pastebėti dar prieš vaikui pasiskundžiant

Vaikai ne visada pasako, kad stalas per aukštas arba kėdė nepatogi. Jie tiesiog prisitaiko. Vienas atsisėda ant kėdės krašto, kitas pakiša kojas po sėdyne, dar kitas pradeda stipriai lenktis virš sąsiuvinio.

Yra keli paprasti ženklai, kuriuos verta stebėti klasėje:

• pėdos turėtų turėti stabilią atramą, o ne nuolat kabėti ore;
• sėdint neturėtų reikėti kelti pečių norint patogiai pasiekti stalviršį;
• vaikas turėtų galėti atsisėsti pakankamai giliai ir remtis į kėdės atlošą;
• rašant neturėtų reikėti stipriai lenktis prie stalo;
• atsistojimas ir atsisėdimas turėtų būti laisvas, neužkliūvant už stalo konstrukcijos.

Tokie požymiai suteikia daugiau informacijos nei vien ant baldo nurodyta amžiaus grupė. Vaiko kūno proporcijos skiriasi, todėl baldą verta vertinti pagal realų naudojimą.

Reguliuojamas aukštis išsprendžia dalį kasdienės problemos

Kai baldai mokykloms renkami keliems metams, verta galvoti ir apie tai, kas nutiks vaikams paaugus. Reguliuojamo aukščio stalai bei kėdės leidžia darbo vietą keisti kartu su mokiniu, todėl nereikia tikėtis, kad vienas pasirinktas dydis tiks visai klasei.

Tai praverčia ir kabinetuose, kuriuose per dieną mokosi skirtingų klasių vaikai. Ryte prie to paties stalo gali sėdėti mažesnis mokinys, o po kelių valandų gerokai aukštesnis paauglys. Fiksuoto aukščio baldas vienam bus patogus, kitam jau kels nepatogumų.

Žinoma, reguliavimo galimybė pati savaime nieko neišsprendžia, jei baldų aukštis niekada nekeičiamas. Mokykloje verta periodiškai peržiūrėti darbo vietas, nes vaikų ūgis per metus gali pasikeisti.

Klasės planas turi veikti ir vaikams judant

Patogi darbo vieta nesibaigia ties stalu ir kėde. Reikia vietos atsisėsti, atsistoti, pasidėti kuprinę ir praeiti pro kitus mokinius. Per ankštai sustatyti stalai gali atrodyti praktiškai tol, kol neprasideda pamoka.

Čia verta prisiminti paprastą situaciją: mokytojas paprašo susėsti grupėmis. Vaikai pradeda stumti kėdes, sukti stalus, kažkas negali praeiti, kuprinės atsiduria praėjime. Jei tokie scenarijai kartojasi kasdien, klasės išdėstymas reikalauja daugiau dėmesio.

Lankstesni baldai leidžia keisti klasės struktūrą pagal veiklą. Individuali užduotis reikalauja vienokio išdėstymo, darbas poromis ar grupėje jau kitokio. Baldai neturėtų diktuoti, kaip privalo vykti kiekviena pamoka.

Gerai parinktos darbo vietos beveik nepastebime

Ko gero, geriausias klasės baldo įvertinimas atsiranda tada, kai apie jį nereikia galvoti. Vaikas atsisėda, pasideda priemones ir gali susitelkti į užduotį, užuot vis keitęs kūno padėtį ar ieškojęs, kur patogiau padėti kojas.

Dėl to renkant klasės įrangą verta trumpam pamiršti katalogo nuotrauką ir mintyse pasodinti prie stalo realų mokinį. Ar jam patogu rašyti? Ar pėdos turi atramą? Ar po metų ta pati vieta vis dar tiks? Ar klasę bus galima perstatyti?

Tokie klausimai padeda išvengti situacijos, kai visi vaikai gauna vienodus baldus, nors jų poreikiai nėra vienodi. Mokyklos klasėje skirtumų visada bus. Gera darbo vieta jų nepanaikina, tačiau leidžia kiekvienam vaikui sėdėti ir mokytis patogiau.