„Kam tau tas auksas? Geriau į ETF sudėk ir pamiršk,” pasakė Marius, kai per vakarienę užsiminiau, kad galvoju apie fizinį metalą. Jis dirbo finansų sektoriuje, turėjo nuomonę apie viską, kas susiję su pinigais, ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad fizinis auksas — tai praeito amžiaus mąstymas. Esą modernus investuotojas naudoja skaitmeninius instrumentus, o ne krauna metalą į spintą.

Nesutikau ginčytis. Tiesiog pasakiau, kad noriu turėti kažką, ką galiu paimti į rankas, ir pokalbis nuėjo kita linkme.

Metai, kuriais viskas šiek tiek sudrebėjo

Praėjo kokie dvylika mėnesių. Per tą laiką nutiko keletas dalykų: vienas regioninis bankas turėjo likvidumo problemų, du dideli technologijų fondai nukrito dvidešimt procentų per ketvirtį, o infliacija, kuri turėjo mažėti, užsispyrė likti virš trijų procentų. Mariaus portfelis, sudarytas daugiausia iš augimo akcijų ir vieno obligacijų fondo, per pusmetį neteko apie penkiolika procentų vertės.

Mano auksinės monetos per tą patį laikotarpį pabrango dvylika procentų.

Negiriausi — net nepaminėjau. Bet vieną vakarą Marius pats parašė: „Klausyk, gal papasakok apie tas monetas. Kur perki, kaip veikia, kiek kainuoja.”

Pokalbis, kuris buvo visiškai kitoks nei pirmasis

Susitikome kavos. Šį kartą klausė ne tam, kad paneigti, o tam, kad suprastų. Paaiškinau tai, ką pats buvau išmokęs per tuos metus: fizinis auksas nėra spekuliacijos priemonė, jis neatneša dividendų ir nekuria pinigų srautų. Jo prasmė kitokia — tai turtas, kuris nepriklauso nuo jokios institucijos, nenukrenta iki nulio ir per pastarąjį šimtmetį vidutiniškai aplenkė infliaciją.

Papasakojau, kad pradedu nuo Investicinio aukso kaina pasitikrinimo — žiūriu, kokia tą dieną pasaulinė kotiruotė, ir lyginu su pardavėjų siūlomais kainomis. Jei antkainis priimtinas, perku. Jei ne — palaukiu.

„Bet tai juk nelikvidus,” bandė dar kartą Marius.

Paaiškinau, kad likvidumas priklauso nuo formato. Didelis luitas — taip, sunkiau greitai parduoti. Bet standartinės investicinės monetos — Krugerrandai, Filharmonijos, Kengūros — parduodamos per dieną dvi bet kurioje tauriųjų metalų parduotuvėje Europoje.

Kas jį galiausiai įtikino

Ne mano argumentai. Tiesiog skaičiai. Marius pats pasiėmė ir palygino: per trejus metus jo mėgstamiausias globalus ETF davė septynių procentų grąžą. Auksas eurais per tą patį laikotarpį — dvidešimt aštuonis procentus. Jis netvirtino, kad auksas visada bus geresnis — jis tiesiog pripažino, kad atmetė šią turto klasę per anksti.

Po kelių savaičių Marius nusipirko pirmąją monetą. Paklausiau, kur rado — sakė, pasidomėjęs per auksinės monetos investavimui katalogą ir pasirinkęs vieną unciją. Ne kaip pagrindinę investiciją, o kaip portfelio papildymą, kurio anksčiau neturėjo.

Praėjus dar keliems mėnesiams Marius pasakė, kad nupirko dar dvi — šį kartą mažesnio svorio. „Patinka jausmas, kai turi kažką, kas nėra skaičius ekrane,” prisipažino žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo su skaičiais ekranuose.

Apie ką iš tiesų buvo šis pokalbis

Ne apie auksą. Apie tai, kaip greitai žmonės atmeta dalykus, kurių nesupranta arba kurie neatitinka jų įsitikinimų. Marius yra protingas žmogus — jis tiesiog niekada nebuvo rimtai pasvėręs turto klasės, kuri netelpa į jo įprastą skaičiuoklę. Kai pasaulis priminė, kad skaičiuoklės kartais neveikia, jis rado vietos ir tam, kas veikia kitaip.

Dabar, kai kas nors prie stalo sako „auksas — praeities reliktas”, mudu su Mariumi tik tyliai susižvalgome. Ne todėl, kad žinome tiesą — o todėl, kad abu buvome toje pačioje vietoje ir abu iš jos išėjome su kitokiu supratimu.