Arklio muziejus – vienintelis toks muziejus ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. O įkurti tokią vietą 1978 m. sugalvojo ir įgyvendino agronomas Petras Vasinauskas. Likus trejiems metams iki muziejaus įkūrimo Niūronyse, Anykščių rajone, iniciatyvus mokslininkas surengė originalią, analogų iki šių dienų neturinčią akciją – arkliniu kinkiniu Lietuvos keliais per kiek daugiau nei mėnesį nukeliavo daugiau kaip 1500 km.
Šios iniciatyvos tikslas buvo atkreipti dėmesį į tai, kad tarybiniuose ūkiuose ir kolūkiuose arkliai nebebuvo vertinami. Juos pakeitė technika. Muziejaus kūrimas vyko gavus tuometinio Anykščių vykdomojo komiteto leidimą. Pasklidus žiniai po Lietuvą apie muziejaus steigimą, visos šalies ūkininkai į Niūronis vežė nebereikalingą su arkliais susijusį inventorių – balnus, vežimus, vežėčias, lineikas, žemei dirbti skirtus padargus, traukiamus arklių. Čia buvo atvežta netgi gyvų arklių, kurie ganėsi šalia muziejaus esančiose pievose ir stebino lankytojus.
Šiuo metu muziejuje vyksta aktyvi veikla – pristatoma gausi ekspozicija, vykdomi edukaciniai užsiėmimai, galima pajodinėti. Čia dirba kalvis, kepama šviežia duona, audžiami tradiciniai drabužiai, medį prakalbina talentingi meistrai. Žmonės iš visos Lietuvos į Niūronis atvažiuoja su šeimomis, draugais, svečiais iš užsienio šalių. Ekspozicija išties gausi: nuo vizualios informacijos apie arklių veisles iki tikrų arklio priežiūros ir gydymo priemonių.
Tiems, kurie labiau domisi etnografija, patiks užsukti į XX a. pradžios trobą, kur bus supažindinti su duonos keliu – nuo grūdo laukuose iki kepalo ant stalo. Senoviniai duonos kepimo papročiai ir ritualai, šeimos tradicijos, buities rakandai – viskas kaip ant delno. Tik čia galėsite savo rankomis iš tešlos suformuoti kepalėlį duonos ir išsikepti jį senovinėje krosnyje. Kol duona keps, ragausite kaimiškų vaišių arba stebėsite žirgus.
Liaudies kultūros puoselėjimas Niūronyse mena apie tai, kad tradicijos atgyja tada, kai jos yra puoselėjamos ir vertinamos. Arklio muziejus primena, kad arkliai lietuvių kultūroje visada buvo vieni iš svarbiausių gyvulių, o lietuvio santykis su jais – glaudus, o kartais netgi mistifikuotas. Juk ne veltui vienas iš muziejaus įkūrėjų leidosi į gyvenimo kelionę, aprašytą knygoje „Kelionė arkliu po Lietuvą 1975 m.“.