Kai bėgtakis namuose dar tik idėja, viskas atrodo labai paprastai. Sulankstomas skamba protingai, nes sutaupo vietos. Stacionarus skamba rimtai, nes „stovi kaip tankas“. Bet po kelių savaičių kasdienybės paaiškėja, kad svarbiausias dalykas yra ne aprašymas, o tavo įprotis. Ar tu realiai norėsi jį išsitraukti, ar norėsi ant jo lipti, kai esi pavargęs, ar jis netaps daiktu, kurį apeini.

Aš esu matęs abu scenarijus. Vieni žmonės nusiperka sulankstomą, o po mėnesio jis stovi sulankstytas ir vis tiek užima pusę kambario. Kiti nusiperka stacionarų, pastato netinkamoj vietoj ir po dviejų savaičių pradeda jausti, kad jis „trukdo gyvenimui“. Todėl sprendimas yra ne apie modelį, o apie tavo kasdienę rutiną.

Kaip atrodo tavo tikra diena, o ne planas ant popieriaus

Prieš renkantis, verta sau atsakyti sąžiningai: kada tu sportuosi. Ar tai bus rytais, kai namai dar tylūs, ar vakarais, kai visi grįžę ir grindys jau pilnos gyvenimo. Nes sulankstomas bėgtakis turi vieną sąlygą: jį reikia išsitraukti, paruošti, o po treniruotės grąžinti atgal. Jei tau toks ritualas netrukdo, tu laimėsi vietą. Jei tave nervina papildomas veiksmas, tu pradėsi atidėlioti.

Stacionarus, priešingai, visada paruoštas. Tu gali tiesiog užlipti ir pradėti. Ir kartais tai yra visas skirtumas tarp „pasportavau“ ir „ai, rytoj“.

Vieta namuose: ar nori jį matyti kasdien

Čia yra momentas, apie kurį žmonės mažai kalba. Stacionarus bėgtakis yra kaip baldų gabalas. Jis bus tavo namų vaizde. Jei tau tai netrukdo, tada super. Kai kuriems net patinka, nes primena apie įprotį.

Sulankstomas atrodo draugiškesnis, bet realybėje jis vis tiek turi būti kažkur padėtas. Ir jei jis atsiduria vietoje, kur užkliūsi, kur jis badys akį, kur kiekvieną kartą reikės „patraukti“, tai pradės varginti. Vieta turi būti ne tik „telpa“, o „netrukdo“.

Patogumas bėgant: kur dažniausiai paaiškėja tiesa

Kasdienai patogiau tas bėgtakis, ant kurio tu jautiesi stabiliai. Nes jei sportuosi įsitempęs, ilgai netempsi. Stacionarūs dažnai būna tvirtesni, mažiau juda, mažiau skleidžia garsų, kai padidini tempą. Sulankstomi gali būti pakankamai stabilūs, bet čia jau reikia pasitikrinti, o ne tikėtis.

Ir labai svarbu: jeigu planuoji daugiau nei ėjimą, tau reikės komforto pojūčio. Kai bėgi ir jauti, kad konstrukcija kliba, tu net nepastebėdamas pradedi trumpinti treniruotę.

Kasdienės smulkmenos, kurios nusprendžia viską

Aš visada sakau, kad sporto įranga laimi tada, kai ji mažiau trukdo gyvenimui. Ir čia sulankstomas modelis kartais pralaimi ne dėl kokybės, o dėl proceso: atlenk, užrakink, patrauk, vėl sudėk. Po darbo tai gali atrodyti kaip papildoma užduotis.

Stacionarus turi kitą minusą: jis neatsiprašo už vietą. Jei namuose mažai erdvės, jis gali kelti įtampą net tiems, kurie nesportuoja. Tada prasideda „kur jį dėti“, „jis trukdo“, „atrodo kaip sporto kampas“, ir vėl motyvacija krenta, nes namai tampa mažiau jaukūs.

Ką rinkčiausi, jei norėčiau sportuoti be savęs įkalbinėjimo

Jei turi vietos ir nori maksimaliai lengvo starto, kasdienai dažniausiai laimi stacionarus. Tu tiesiog lipi ir darai. Jei vietos mažai ir tau svarbu, kad namai išliktų „namai“, sulankstomas yra logiškas, bet tik tada, jei žinai, kad jį tikrai naudosiesi ir nesinervinsi dėl sulankstymo.

Man patinka toks paprastas testas: įsivaizduok, kad šiandien tau labai tingisi. Kuris variantas turi didesnį šansą, kad vis tiek pasportuosi? Dažniausiai atsakymas ir parodo, kas tau patogiau.

Taigi. bėgtakiai namuose veikia tada, kai jie tampa rutina, o ne projektu. Jei tau reikia greito, paprasto veiksmo, rinkis tai, kas visada paruošta. Jei tau svarbu erdvė ir tu moki laikytis ritualo, sulankstomas bus geras sprendimas.

Svarbiausia, kad po mėnesio tu nenorėtum jo parduoti. Tu norėtum ant jo užlipti.