Jei esi kada nors įkėlęs skelbimą ir gavęs „o kiek galutinei?“ dar net nespėjęs įkelti normalių nuotraukų, tu žinai tą jausmą. Atrodo, kad visi turi nuomonę apie tavo butą, o kainą siūlo pagal nuotaiką. Bet kai kalba pasisuka apie butu supirkimas, čia prasideda visai kita matematika. Mažiau emocijų, daugiau „ką iš tikro galiu parduoti rytoj, o ne kada nors“.

Ir taip, kai kurie dalykai vertę numuša taip tyliai, kad net pats nepastebi. Iki kol išgirsti pasiūlymą ir pagalvoji: rimtai?

Supirkėjas kainą skaičiuoja nuo realybės, o ne nuo svajonės

Pirkėjas iš skelbimų dažnai perka „jausmą“: vaizdą pro langą, šviesą, mintį apie naują pradžią. Supirkėjas perka riziką ir laiką. Jam svarbu, kiek greitai butas gali tapti sandoriu, o ne istorija.

Trumpai tariant, supirkėjui kaina yra atsakymas į klausimą: už kiek tai realiai išeis parduoti, kai reikės judėti greitai, atmetus remontus, mokesčius, laiką, nervus. Skamba kietai, bet bent jau aišku.

„Viskas tvarkoj, tik…“ detalės, kurios numuša vertę labiausiai

Būna taip: butas atrodo normalus, vieta gera, kvadratūra padori. Ir vis tiek pasiūlymas krenta žemiau, nei tikėjaisi. Dažniausiai dėl kelių žemiškų dalykų.

Pirmas – dokumentai ir aiškumas. Jei kažkas ne iki galo sutvarkyta, jei yra paveldėjimo uodegos, bendraturčių klausimai, neaiškus įregistravimas, supirkėjas mato ne „sutvarkysim“, o „užtruks“. Laikas jam yra pinigai, čia be poezijos.

Antras – remontas, bet ne tas, kurį pats matai. Kartais žmogus sako: „nu remontas senas, bet gi galima gyvent“. Supirkėjas galvoja: „reikės daryti, kad parduočiau“. Ir jis skaičiuoja ne dažus. Skaičiuoja, kiek kainuos padaryti taip, kad kitas žmogus neišeitų po 3 minučių apžiūros.

Trečias – planavimas ir pojūtis viduje. Keista, bet tiesa: kai virtuvė tokia, kad atsisėdus atsiremi į šaldytuvą, o vonioj durys atsitrenkia į kriauklę, supirkėjui tai virsta „sunkiau parduodamas butas“. Net jei tau pačiam buvo gerai.

Vieta ir namo būsena: čia prasideda tylūs minusai

Rajonas ir gatvė, aišku, svarbu. Bet supirkėjai dažnai dar labiau kreipia dėmesį į patį namą. Laiptinė, kvapai, rūsys, stogas, parkavimas – tie dalykai, kurių skelbime dažniausiai nerodo, o apžiūroj jie smogia tiesiai.

Labai paprastas pavyzdys: jei namas atrodo prižiūrėtas, net senas butas viduje „atleidžiamas“. Jei namas liūdnas, pirkėjas pradeda įtarti bėdas dar net nepakėlęs akių į tavo lubas.

Ir dar – triukšmas. Ne tai, kur „jo jo, čia judri gatvė“, o tas, kur uždarius langą vis tiek jauti, kad čia bus kova. Tokie butai dažniau ilgai stovi, o supirkėjas to nemėgsta.

Ką gali padaryti pats, kad pasiūlymas būtų normalesnis

Čia gera dalis: yra dalykų, kuriuos sutvarkai per vieną vakarą, o efektas būna didesnis nei naujas kilimas.

Prieš vertinimą ar apžiūrą verta susitvarkyti šituos bazinius dalykus:

• Surink dokumentų kopijas ir turėk aiškų atsakymą, kas savininkai, ar yra skolų, ar yra įsipareigojimų
• Išnešk smulkius daiktus nuo palangių, stalų, grindų, kad butas atrodytų „platesnis“
• Sutvarkyk smulkius defektus: klibančią rankeną, varvantį kraną, nutrintą jungiklį
• Atverk šviesą: nuplauk langus, pakeisk perdegusias lemputes, atitrauk užuolaidas

Skamba banalokai, bet žmogus, kuris perka, vis tiek vertina akimis. Net supirkėjas. Tik jis tai vadina ne „jauku“, o „mažiau ginčų, mažiau rizikos“.

Kodėl kartais mažesnė kaina vis tiek yra protingas sprendimas

Esu matęs situaciją, kai žmogus tris mėnesius „laikė kainą“, rodė butą po darbo, tvarkėsi, nervinosi, atšaukė savaitgalį su šeima… ir galiausiai pardavė pigiau nei būtų gavęs iškart. Nes pavargo. Nes spaudė kitas būstas. Nes pirkėjai dingo.

Tokiais atvejais butu supirkimas tampa ne „pigi išeitis“, o normalus sandoris: greitis vietoj maratono. Ne visiems, ne visada, bet kai reikia judėti – tai veikia.

Pabaigai: jei nori kainos be spėlionių

Jei tau svarbiausia sužinoti realų skaičių, o ne klausytis nuomonių, logiškiausia yra gauti konkrečią kainą iš tų, kurie perka dabar. Vien tam, kad turėtum atspirties tašką ir galėtum ramiai nuspręsti, ar tau tinka greitas kelias, ar nori eiti per skelbimus.

Kartais didžiausia vertė yra ne papildomi 2–3 tūkstančiai „gal kada nors“, o ramybė, kad viskas bus sutvarkyta be cirko. Taip jau būna, nu.